Nuotrauka: iš atvirų šaltinių
Trys įpročiai, kurie, pasak psichologų, trukdo rasti tikrąją meilę
Daugelis žmonių ieško tikrų santykių, bando rasti meilę visam gyvenimui, tačiau dažnai mano, kad meilė lieka nepasiekiama.
Psichologai sutaria, kad problema dažnai slypi ne tik išoriniuose veiksniuose ar netinkamuose partneriuose, bet ir nesąmoningose emocinėse strategijose, įpročiuose ir nuostatose. Kadaise jie tarnavo kaip psichologinės gynybos mechanizmai, o dabar virto nematomomis kliūtimis kelyje į tikrą intymumą.
Įpročiai, trukdantys rasti tikrąją meilę
1. Gynyba, užuot atsivėrus
Meilė reikalauja pažeidžiamumo, kuris yra didžiausia jos stiprybė ir didžiausias pavojus. Instinktyviai, norėdami išvengti galimo skausmo dėl atstūmimo ar išdavystės, daugelis sąmoningai ar nesąmoningai slepia savo tikruosius jausmus, vengia per didelio intymumo arba kuria abejingumo ir nepriklausomybės fasadą. Šios strategijos veiksmingai apsaugo nuo traumos, tačiau pastato emocines sienas, kurios neleidžia partneriui suartėti.
Prieraišumo teorijos psichologiniai tyrimai (kilę iš Johno Bowlby ir Mary Ainsworth darbų) tokį elgesį įvardija kaip vengiantį prieraišumo stilių. Šį stilių turintys žmonės dažnai bijo prarasti kontrolę ir iš anksto atsiriboja. Jie gali atrodyti emociškai šalti ar pernelyg savarankiški, tačiau jų elgesys slypi giluminėje baimėje būti įskaudintiems. Tikras ryšys atsiranda tik tada, kai žmogus sąmoningai atsisako visiškos savisaugos ir leidžia sau ir partneriui būti pažeidžiamiems. Tam reikia nuolat mokytis emocinio atvirumo ir noro būti abipuse parama.
2. Skubėjimas vietoj buvimo: momentinių rezultatų kultas
Šiuolaikinė kultūra, orientuota į greitį ir greitą pasitenkinimą, iškreipė santykių suvokimą. Pasimatymai dažnai paverčiami „pasiėmimo” ir greitų sprendimų žaidimu, kai meilę stengiamasi „gauti” kuo greičiau. Tačiau meilė nėra greitas rezultatas – tai lėtas, nuoseklus procesas.
Dažnai jausmų intensyvumas pradžioje (vadinamas chemija) painiojamas su tikru intymumu. Tačiau giliausiam pasitikėjimui susiformuoti reikia laiko, stabilumo ir saugios erdvės. Santykių psichologijoje pažymima, kad ryšys stiprus yra kuriamas kantriai ir sąmoningai, palaipsniui pažįstant partnerį.
Nuolatinės naujų, ryškių „žiburių” (naujo partnerio, naujų emocijų) paieškos yra pabėgimas nuo poreikio būti šalia lėtai besivystančiuose santykiuose. Atsakymas – priimti ramų abipusį buvimą kaip tikrą pastovumo ženklą.
3 Laukimas „pasirengimo”, užuot augus kartu: tobulumo iliuzija
Viena labiausiai paplitusių šiuolaikinės kultūros iliuzijų yra įsitikinimas, kad turime būti „visiškai išgydyti”, „tobuli” arba „tobulai pasirengę”, kad galėtume rasti meilę. Nors darbas su savo psichologinėmis traumomis yra būtinas, lūkesčiai būti „visiškai išgydytiems” prieš pradedant santykius tampa save ribojančiu barjeru.
Psichologai teigia: sveiki santykiai nėra galutinis gijimo taškas, jie yra vystymosi katalizatorius. Mes netampame tobuli, kad galėtume mylėti, bet augame mylėdami savo partnerį. Daugelį vidinių kliūčių ir neišspręstų problemų galima įveikti tik per abipusio pasitikėjimo procesą, kartu išgyvenant pažeidžiamumą ir priimant vienas kito netobulumą.
Tikrasis pasirengimas meilei slypi ne baimės ar vidinių problemų nebuvime, bet drąsoje būti sąžiningam su savimi ir savo partneriu ir leisti sau būti mylimam nepaisant savo netobulumo.
Šie įpročiai kadaise saugojo, bet dabar sukuria užburtą ratą. Suvokdami šiuos modelius, galite rinktis, ar numesti apsaugines sienas, sulėtinti bėgimą ir leisti sau augti kartu su kitu žmogumi.
