„Mūsų švietimo sistema suteikia labai daug žinių, tačiau itin mažai paprastų gyvenimiškų įgūdžių. Vaikai „apkraunami“ įvairia informacija, tačiau neišmokomi, kaip visa tai atsiminti, panaudoti, kaip prisiimti atsakomybę už savo žinias. Jei mokyklose būtų mokoma, kaip efektyviai mokytis, kaip išsikelti tikslus, kaip susidaryti veiklos planus, kaip įveikti įvairias kliūtis ir priimti paprastus gyvenimiškus sprendimus, Lietuvoje būtų dar daugiau atsakingų, išsilavinusių ir tikslo siekiančių žmonių. O tai reiškia, kad laikui bėgant pagerėtų mūsų visų gyvenimo kokybė“, – sako Jurgita Juknaitė-Kozlova, kartu su kolegomis šiemet dėsčiusi Apribojimų teorijos (TOC) pagrindus Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos, Tytuvėnų gimnazijos ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos moksleiviams, jų tėvams bei mokytojams.
TOC – verslo valdymo sistema mokyklai
2010-aisiais Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija (VVDK) kartu su partneriais pradėjo įgyvendinti projektą „TOC for education“ metodikos taikymas bendrojo lavinimo mokyklos bendruomenėms per netradicines ugdymo formas“. Projekto metu parengta 70 TOC trenerių, kurie surengė mokymus daugiau nei tūkstančiui mokinių, 166 jų tėvams, 180 mokytojų ir 22 nevyriausybinių organizacijų atstovams iš visos Lietuvos, taip pat ir Panevėžio regiono.
Izraelio fiziko dr. Eliyaho M. Goldratto sukurta Apribojimų teorija (angl. Theory of Constraints – TOC) – viena pažangiausių pasaulyje veiklos ir efektyvaus mąstymo sistemų. „Daugeliui TOC žinoma kaip verslo įmonių valdymo metodika, padėjusi išgelbėti nuo bankroto ir tapti pelningomis daugybei kompanijų. Ją taiko tokios įmonės kaip „Boeing“, „Motorolla“, „Ford“, – pasakoja vienas iš projekto iniciatorių VVDK prezidentas profesorius Rimvydas Jasinavičius. TOC moko išsikelti tikslus ir jų siekti, nustatyti priežasties ir pasekmės ryšį, spręsti konfliktus.
Švietimo sistemai pritaikyta „TOC for education“ metodika nuo 1995 m. naudojama daugiau nei 20-yje pasaulio šalių. TOC mokymus baigė per 8 mln. vaikų ir 200 tūkst. su jais dirbančių žmonių – daugiausiai mokytojų. Svarbiausias jos tikslas – ugdyti efektyvų mąstymą, veiklumą bei verslumą.
Ginčą laimėti turi… visi
Projekto metu parengti treneriai – įvairių specialybių žmonės: mokytojai, profesionalūs lektoriai, vadybininkai, dizaineriai, draudimo konsultantai ir kt. Juos vienija tikėjimas TOC principais ir jų nauda jaunajai kartai. Šiuo metu saviugdos mokymų įmonei vadovaujanti socialinio pedagogo ir psichologo išsilavinimą turinti J. Juknaitė-Kozlova keletą metų dirbo bendrojo lavinimo mokyklose, vaikų globos namuose. „Jei tuo metu būčiau mokėjusi naudotis TOC įrankiais, esu tikra, kad būčiau galėjusi padėti išspręsti beveik bet kurią mokymosi, santykių, bendravimo ar kokią kitą problemą“, – įsitikinusi ji.
Pasak J. Juknaitės-Kozlovos, TOC metodika ją sužavėjo savo paprastumu, praktiškumu ir universalumu. Dalyvaujant projekte išmoktus dalykus ji sako taikanti kiekvieną dieną tiek darbe, tiek šeimoje. „Ypač dažnai prireikia įrankio, kuris vadinamas išsisklaidančio konflikto debesimi. Iš pradžių ir man, ir mano klausytojams šis metodas atrodė neįtikėtinas. Jis teigia, kad kompromisas nėra geriausias konflikto sprendimo būdas, kaip buvome mokomi iki šiol, mat visos konflikto pusės turi nusileisti, todėl nė viena nelieka patenkinta. Reikia rasti tokį sprendimo būdą, kad laimėtų visi, – pasakoja TOC trenerė. – Tiek moksleiviai, tiek suaugusieji iš pradžių ginčydavosi, įrodinėdavo, kad taip negali būti. Tačiau visos abejonės išsisklaidydavo, kai jie suprasdavo, kad ne mūsų norai ir jų patenkinimas yra svarbiausia norint efektyviai išspręsti konfliktą ar problemą, o mūsų poreikiai. Pasirodo, mums sunku atskirti savo norus nuo poreikių, t. y. atsakyti sau į klausimą, kodėl mes to norime. Mokymų metu analizuodami dalyvių konfliktus sugaišdavome nemažai laiko, kol išsiaiškindavome jų poreikius. Kartą „konflikto debesį“ teko perdaryti net 4 kartus, nes viena dalyvė nesąmoningai bandė nuslėpti savo tikrąjį poreikį, kol galiausiai suvokė, kad negalėsime išspręsti jos vidinio konflikto, kol ji pati sau nepripažins, kodėl nori būtent to.“
Noras išmokti spręsti konfliktus į TOC mokymus atvedė tėvų grupę lankiusį Arną Baranauską. „Susidomėjau šia metodika pirmiausia dėl savo šeimos, – sako Arnas, vos prieš kelis mėnesius tapęs tėvu. – Draugų, kaimynų šeimose matau nemaža problemų, konfliktų. Vis pagalvoju, ką galėčiau patarti vienu ar kitu atveju. Pasirodo, toli gražu ne visada žinau, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Taigi nusprendžiau pasimokyti. Manau, kad projekto metu įgyti įgūdžiai pravers ne tik namie, bet ir darbe.“
Moko prisiimti atsakomybę už savo veiksmus
Savo versle J. Juknaitė-Kozlova su kolegomis dažnai taiko ambicinio tikslo medį. „Jis padeda mums numatyti visas kliūtis. Dabar pasiekti užsibrėžto tikslo yra gerokai paprasčiau, nes viską numatome iš anksto. Mūsų veikla tapo gerokai efektyvesnė ne tik laiko planavimo, energijos ir darbų pasiskirstymo, bet ir finansiniu požiūriu“, – teigia ji.
Ypač didelį įspūdį lektorei padarė suvokimas, kad dažnai žmonės nesugeba susikurti finansinės ir asmeninės gerovės, nes nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus: „Pas mus įprasta dėl nesėkmių kaltinti kitus, aplinką. Kaip namų darbų neatlikęs moksleivis teisinasi mokytojui? Dažnai kalti būna tėvai, nes paprašė pagelbėti namuose, kalta mokytoja, nes per daug uždavė ir t. t. Panašiai teisinasi ir suaugusieji: „manęs niekas nemokė“, „jis man nepaaiškino“. Dauguma žmonių vis dar tiki, kad jais pasirūpinti turi kažkas kitas – mokykla, šeima, valstybė, tad jei kažkas ne taip, kaltiname mokytojus, politikus, krizę. Tai blogas ir neefektyvus įprotis. Prisipažinsiu, ir savo įmonėje, kai būdavo mažai pardavimų, leisdavome sau manyti, kad kalta krizė, vasara, nes žmonėms atostogos, žiema, nes brangus šildymas. Tačiau iš tiesų kalti esame tik patys, ir priežasčių, kodėl mums nesiseka, reikia ieškoti tik savyje, analizuoti, ką ne taip darome.“
Į mokymus – su visa šeima
Saulius Kaluina ne tik pats nusprendė tapti TOC treneriu, bet šia idėja užkrėtė ir žmoną Rasą, dirbančią pradinių klasių mokytoja, bei moksleivę dukterį Gretą. Nors S. Kaluinos tiesioginis darbas su švietimu nėra susijęs – jis užsiima prekyba pakavimo medžiagomis – tačiau sakosi esąs neabejingas švietimo sistemos kokybei: „Vyriausioji duktė kitais metais baigs mokyklą ir sieks aukštojo mokslo, mažyliai dvyniai šį rugsėjį eis į pirmąją klasę. Taigi man svarbu, kaip mano ir aplinkinių vaikai pasirengs savarankiškam gyvenimui – nuo to priklauso ir jų, ir mūsų visų ateitis.“
Jis pritaria ne kartą mokymų metu skambėjusiai frazei: mokykla turi būti ne DARBGAVIŲ, o DARBDAVIŲ kalvė. „Išaugintas DARBDAVYS turi būti lyderis, mokėti numatyti gręsiančias bėdas ir neleisti joms įsisenėti. Jis privalo turėti aiškų tikslą, jo siekti ir juo uždegti savo komandą“, – vardija S. Kaluina.
TOC treneris ypač pabrėžė tikslo vizualizacijos svarbą. „8-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje Harvardo mokslininkai atliko tokį tyrimą. Jie nustatė, kad tik 3 proc. studentų raštu užfiksavo savo tikslus ir suplanavo, kaip juos įgyvendins. 13 proc. turėjo tikslų, bet jų neužsirašė. 84 proc. vienintelis tikslas buvo kuo greičiau baigti studijas ir pasimėgauti vasaros malonumais. Taigi tie 13 proc. turėję tikslų vėliau uždirbo 2 kartus daugiau nei 84 proc., kurie mokėsi neturėdami tikslo. O 3 proc., kurie užsirašė – vizualizavo – savo tikslus, uždirbo 10 kartų daugiau nei visi likę 97 proc. Taigi jie buvo net 30 kartų efektyvesni, – pasakoja jis. – Išmokykime savo vaikus susikurti tikslą bei jo siekti, išmokykime surasti problemų priežastis ir jas pakeisti, išmokykime ne aklai kopijuoti, o savarankiškai mąstyti. Turėdami tokių įgūdžių jie nepražus jokiomis aplinkybėmis, jų nepalauš jokios krizės. Argi tai nėra geriausia, ką galėtume jiems duoti?“
Straipsnio autorė Lina Biekštaitė